|
APIE KINIJĄ Kinijos „Dangaus šventykla“ – arčiau dangaus 
| Garsusis kūrinys „Dangaus šventykla“ buvo pastatyta XV a., jį sudaro pastatų komplektas iš 6 altorių arba šventyklų. Jose imperatoriai melsdavosi, priklausomai nuo metų laiko. Pats gražiausias yra dangaus altorius. 3 aukštų pastato stogas papuoštas dangiškos spalvos čerpėmis. Viduje yra Aido siena, kur galima išgirsti savo pasakytus žodžius. Visa pastatų kompozicija simbolizuoja nenutrūkstamą ryšį tarp Dangaus ir Žemės. 1998 m. Dangaus šventykla įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
|
Liepa "Kinų rožėje" - Handžou miesto mėnuo 
| Handžou (Hangzhou) – dar kitaip vadinamas miestu rojumi žemėje. Tai penktas pagal dydį Kinijos miestas, kuriame gyvena daugiau nei 6 mln. gyventojų. Miestas yra turtingiausios Kinijos provincijos Zhejiang sostinė. Handžou turistus traukia ne tik architektūriniai pastatais, bet ir gamtos grožiu: sodais, parkais su pavėsinėmis, arbatos namais, miesto centras telkiasi aplink Xihu (West Lake) ežerą, kurį juosia kalvos. Miestas garsus savo senamiesčio autentika, verta aplankyti mitinį miesto simbolį įkūnijančios Baltosios gyvatės (Lingyin) pagodą, taip pat Liuhe, Šešių Harmonijų, medinę 60 m aukščio (8 aukštų) pagodą, statytą 960 m., Baochu pagodą, Dvasios Atgaivos vienuolyną, Yue Fei šventyklą. Handžou garsus kinų medicinos muziejumi Hu Qingyu Tang, kur galima susipažinti su herbalinės kinų medicinos istorija bei šios medicinos sistemos pagrindiniais principais, taip pat stebėti vaistažolių, ženšenio šaknies apdirbimo procesą.
|
Birželis "Kinų rožėje" - Šanchajaus miesto mėnuo 
| Šanchajus – vienas pasaulio megapolių, moderniausias bei didžiausias Kinijos miestas, kuriame gyvena per 14 mln. gyventojų, įsikūręs šalies rytuose. Miesto krantą skalauja Geltonoji jūra.
Šanchajus – Kinijos ekonomikos, verslo, tarptautinių ryšių centras, nesibaigiančių statybų ir dangoraižių giria. Šanchajuje galima pasigėrėti ir aukščiausiu Kinijos bei trečiu pagal dydį pasaulyje pastatu Jin Mao, statytu 1994-1998 m., kuris turi 88 aukštus, jame įsikūrę biurai, viešbutis, prekybos centrai, parodų ir konferencijų centrai. Jin Mao užima 2,5 mln. kv. m. ploto, yra 421 m. aukščio. Verta pasivaikščioti ir po Šanchajaus senamiestį su tradicine kinų architektūra bei turgaus linksmybėmis. Taip pat aplankyti vieną seniausių šventyklų – Longhua, III a. statytą Nefritinio Budos Yu Fo Si, kurioje stovi iš nefrito XIX a. iškalta 1,9 m. aukščio Budos statula.
|
Gegužė "Kinų rožėje" - Čiangša miesto mėnuo
| Čiangša miestas - Hunanio provincijos, esančios Kinijos pietinėje dalyje, sostinė. Šis miestas valstybei buvo svarbus jau nuo senų laikų, dar 200 metais pr.m.e., valdant Quin dinastijai, jame vyko svarbi prekyba. Paskutinius 600 metų Čiangša, įsikūręs ant Xiang upės kranto, tapo svarbia ryžių prekyviete. Šis miestas plečiasi labai greitai: per paskutinius 50 metų gyventojų jame padaugėjo 3 kartus ir dabar jų skaičius siekia per 2 mln.
Čiangša per paskutinius kelerius metus tapo svarbiu kūrybos bei televizijos pramogų industrijos centru. Čia filmuojamos patys populiariausi Kiniijoje TV šou, mieste sparčiai išpopuliarėjo karaoke, šokių barai, teatrų šou bei susiję verslai: grožio salonai, garsių dizainerių drabužių parduotuvės.
Miestu tekančioje upėje yra Juzi sala – miesto simbolis, joje stovi šventyklos, rūmai, kiti garsūs istoriniai pastatai.
Miestas taip pat garsėja didžiausiu pasaulyje kinų maisto restoranu “Xihu Lou Jiujia”, kuriame vienu metu telpa net 5000 lankytojų!
|
Balandis "Kinų rožėje" - Kunmingo miesto mėnuo 
| Kunmingo, Junano provincijos sostinės, istorija siekia net 2400 metus. Ilgą laiką šis miestas buvo vartai į šilko kelią, šimtus metų Kunmingo pirkliai prekiavo su Tibetu, Sičuanu, Mianmaru ir Indija. Šiuo metu miestas yra politinis, kultūrinis, ekonominis Junano provincijos centras ir pagrindinis pietvakarių Kinijos turizmo centras.
Kunmingo miestas garsėja nuostabiu klimatu, čia niekada nėra per šalta ar per karšta. Todėl miestas vadinamas “amžino pavasario miestu”.
Miestas garsėja savo aikštėmis “Jinma Biji” ir “Dongfeng”, dėmesį pritraukiančia senamiesčio architektūra, pėščiųjų gatvėmis, moderniomis komercinėmis erdvėmis.
Mieste bei aplink jį esančiose vietovėse gyvena per 26 etnines tautas. Kiekviena iš jų turi savas šventes, kurias švenčia kiekvienais metais. Tarp jų garsiausios Yi tautos žibintų festivalis ir Auksinės šventyklos mugė.
Kunmingas gali pasigirti ir išskirtiniais patiekalai: “Kertant tiltą” ryžių makaronai bei “Xuanwei” kumpis.
|
Kovas "Kinų rožėje" - Čiončingo miesto mėnuo
| Kinijos mieste Čiongčinge, įsikūrusiame prie Jangdzės upės, gyvena daugiau nei 4 mln. gyventojų. Miestas įsikūrė maždaug prieš 2500 metų. Antrojo Pasaulinio karo metais Čiongčingas buvo Kinijos sostinė ir tapo politiniu, ekonominiu, finansiniu, komercijos ir kultūros centru. Pasibaigus karui, 1946 m. sostinė persikėlė į Nanjingą, tačiau didelė dalis ekonominių, komercinių, kultūrinių turtų liko Čiogčinge.
Kadangi miestas vaidino labai svarbią rolę Antrojo Pasaulinio karo metais, miesto simboliu tapo Liaudies išsivadavimo paminklas, simbolizuojantis karo bei Kinijos okupacijos pabaigą.
Miesto pavadinimas reiškia “Dviguba šventė”, tokį vardą miestui 1189 m. suteikė garsus šalies karvedys Zhao Dun norėdamas kuo garsiau atšvęsti savo įšventinimą į Gongo karalystės princus. Gal todėl ir šiandien geriausia šį miestą rekomenduojama pažinti per šventes ir festivalius. Čiongčingas garsėja drakono ir liūto šokiais per pavasario festivalį bei romantiškąja žibintų švente, kuomet į dangų yra paleidžiami tūkstančiai skraidančių žibintų.
Sakoma, kad Čiongčingas nuo seno yra puikių kulinarijos tradicijų miestas. Teigiama, kad būtent iš šio miesto kilo populiariojo „Karštojo puodo“ tradicija, unikalus pietavimo metodas, kuomet klientas restorane pats pasigamina sau pietus: atvykęs išsirenka ingredientus, pats juos sudeda į puodą ir išsiverda!
|
Vasaris "Kinų rožėje" - Siano miesto mėnuo
| Xian (Sianas) – dar kitaip vadinamas „šilko kelio“ pradžios miestu. Sianas – taip pat yra ir istorinė Kinijos sostinė. Sianyje susitelkusi musulmonų bendruomenė. Senovinis miesto Būgnų bokštas ženklina musulmonų rajono pradžią. Galima aplankyti ne pamaldų metu turistams atvirą žymiausią Kinijos musulmonų šventyklą – Didžiąją Siano mečetę, pastatytą VIII a.. Miesto simbolis – miestą juosianti 12 km ilgio gynybinė siena. Sianyje rekomenduojama aplankyti VII – VIII a. Tangų valdovų dinastijos architektūrinį šedevrą - Didžiąją laukinių žąsų (Dayan) pagodą bei Mažosios žąsies pagodą.
Taip pat galima nuvykti aplankyti Sianą pasaulyje išgarsinusios Terakotinės kariaunos muziejaus, ši kariuomenė – didžiausią XX a. archeologinis radinys. Prieš kelis dešimtmečius miesto apylinkėse atrastas Qin Shi Huangdi, pirmojo Kiniją suvienijusio imperatoriaus, mauzoliejus. 1974 m. darbininkai kukurūzų laukuose netikėtai aptiko Terakotinės kariaunos liekanas. Paaiškėjo, jog tūkstančiai skirtingų tipažų ir rangų karių su arkliais ir karo vežimais jau daugiau nei 2 tūkstančius metų „saugo“ imperatoriaus Qin Shi Huangdi kapą. Manoma, jog šio valdovo garbei buvo gyvi palaidoti jo kareiviai, bevaikės sugulovės, net kapą įrengę meistrai. Kareivių statulos buvo išguldytos netoli imperatoriaus pilkapio. Šis mauzoliejus įtrauktas į pasaulio UNESCO kultūrinį paveldą.
|
Sausis "Kinų rožėje" - Pekino miesto mėnuo
| Kas yra Pekinas? Pekinas - vienas iš seniausių Kinijos miestų. XIII-XVI amžiuje ir vėliau nuo 1949 metų - Kinijos sostinė. Šiuo metu mieste gyvena per 8 mln. gyventojų. Su greta esančiais rajonais Pekinas sudaro atskirą valstybinio pavaldumo administracinį vienetą, užimantį 16,8 tūkst. km². Sostinėje išvystyta metalurgija, naftos chemija, mašinų gamyba, tekstilė, chemijos, karinė, radioelektronikos, poligrafijos pramonė, maisto apdirbimas, statybinių medžiagų gamyba, gilias tradicijas turi menų amatai.
Pekino simbolis? Pekino senamiestyje išskiriami Vidinis ir Išorinis miestai. Vidiniame mieste esantis Uždraustasis miestas, kuris net penkis šimtmečius yra buvęs slaptas, šiandien laikomas miesto simboliu. Čia gyveno ir valdė Ming ir Cing dinastijos imperatoriai. Anksčiau mieste gyveno ir į jį galėjo patekti tik imperatorius su išrinktaisiais savo žmonėmis ir svečiais. 72 hektarų ploto Uždraustojo miesto teritorijoje stovi prabangūs imperatorių rūmai. Uždraustąjį miestą visiems lankyti galima tik nuo XX amžiaus vidurio.
Pekino virtuvės ypatybės? Pekinas yra Šiaurės Kinijos kulinarinis centras. Šio regiono virtuvė paveldėjo imperatorių rūmų virėjų išmonę ir sudėtingus receptus. Senovinėse kulinarijos knygose minimos lokio letenos, kupranugario kupros ir beždžionės lūpos. Ši kulinarinė egzotika pradingo su paskutiniuoju imperatoriumi, o šiandien Pekine mėgiami yra kviečiai, sorgos, sojos ir kitos grūdinės kultūros, Pekino virtuvė vienintelė iš Tolimųjų Rytų virtuvių tradiciškai naudoja labai mažai ryžių, nes ji susiformavo dar II tūkst pr. m. e., tada, kai ryžiai Kinijoje nebuvo žinomi.
Kvietinės tešlos išradimas, inspiravo daugybę produktų ir patiekalų: populiarios įvairios rūšys makaronų, papločių, blynų. Garsiausi patiekalai: Pekino antis, ruošiama ilgiau nei 24 val., yra žinoma visame pasaulyje, koldūnai, įdaryti mėsa ir daržovėmis, vontonai, panašūs į koldūnus, bet daromi iš plonesnės tešlos ir pasižymi kitokia forma, dažnai patiekiami sriuboje, mantou – pyragėliai iš kvietinės tešlos, įdaryti mėsos, daržovių, žuvies ar saldžiu įdaru, verdami garuose.
|
Kaip kinai švenčia Naujuosius metus
| Ar žinote kaip kinai švenčia Naujuosius Metus?
Kinai Naujuosius Metus švenčia pagal kinų mėnulio kalendorių. Jis nesutampa su švenčiamais pagal Grigaliaus kalendorių, todėl kinų Naujuosius visada pasitinkame tarp sausio 21 ir vasario 20 dienų. Šiais metais kinų Naujųjų Metų išvakarės sutampa su įsimylėjėlių diena, todėl ateinantys metai bus sėkmingi įsimylėjėliams ir ieškantiems antrosios pusės!
Kaip ruošiamasi naujųjų sutikimui?
Kinai ant visų namų paradinių durų kabina juostą, kitaip vadinamą Kinų raudonaisiais laimės vartais, ant jos rašo laimės palinkėjimai ateinantiems metams. Kinų Naujųjų išvakarėse visa šeima susėda prie stalo - kuo daugiau patiekalų ant šventinio stalo, tuo sotesni bus ateinantys metai. Namuose visą savaitę prieš naujųjų metų pradžią tvarkomasi, o pabaigus, paslepiamos šluotos - per šventę nesitvarkoma, nes dulkės, susikaupusios namuose, neš sėkmę visus ateinančius metus.
Kaip švenčiama?
Naujųjų metu visi ligoti artimieji keliami iš patalo ir ruošiami šventiniam stalui, mat pagal prietarus, esančių lovoje sveikinti negalima, kitaip pats sau gali užsitraukti ligą.
Ar žinote, kad Naujųjų metų dieną, pirmas sutiktas žmogus ir jo ištartas žodis Jums, įtakos visus ateinančius metus?
Nepaprastai geras ženklas, žadantis sėkmę visiems metams, naujųjų dieną išgirsti čiulbantį paukštį arba pamatyti skrendančią kregždutę.
Naujametinis vaišių stalas
Ypatingą vietą ant šventinio stalo užima koldūnai, juos tradiciškai gamina visa šeima. Viename iš visų koldūnų paslepiama moneta, o radęs šią monetą, taps turtingu ateinančiais metais.
Ant naujųjų stalo kiekvienas patiekalas turi savo simbolinę reikšmę: krevetės – stiprios sveikatos, sėkmės ženklas, jūros kopūstai reiškia suklestėjimą, žydėjimą, žuvis yra vaisingumo, gyvybės, laimės simbolis, žalios salotos – turtai. Siūloma atsisakyti mėsos, nes ji gali atbaidyt laimę.
Kokios dovanos dovanojamos?
Kinijoje nuo seno priimta dovanoti raudonus vokelius su pinigais. Pinigų skaičius turi būti porinis - tai simbolizuoja harmoniją. Einant į svečius šeimininkams nešama po du mandarinus - tai aukso simbolis, gebantis pritraukti turtus į namus.
|
Ritualo laikymosi svarbi prie kinų stalo
| Apie stalo etiketą kalbėti pradėta jau 2070 m pr.m.e., kai Kiniją valdė pirmoji Kinijos dinastija Sia (Xia) (2070 – 1600 m.pr.m.e.). Stalo etiketo buvo laikomasi svarbių pietų metu, kai buvo sprendžiami valstybiniai ar kiti rimti reikalai. Vėliau nuo 1400 m. pr.m.e. vienas iš pagrindinių stalo papročių buvo aukojimas dievams: aukojami patys geriausi, prabangiausi patiekalai, kurie vėliau po ritualo buvo suvalgomi pačių garbingiausių svečių.
Istoriniai raštai pasakoja, kad XI a. pr.m.e. Kiniją valdęs vienas imperatorius iš Džou dinastijos stebino visus savo tironiškais “papročiais” prie stalo. Vieno iš jo pagarsėjusių banketų metu, savo tarnams jis įsakė padaryti vyno baseiną, jį papuošti kepta mėsa, o pakviestiems svečiams liepė žaisti gaudynių, linksmintis, semti iš baseino vyną, valgyti mėsą.
Jo keistus įpročius keičia kiti dinastijos atstovai, prie stalo pradedama elgtis santūriau nei prieš tai. Iš to meto dinastijos laikų išliko kelios stalo etiketo knygos, kuriose kalbama apie tai, kaip reikia susėsti prie stalo, kaip valgyti, kam atiduoti pagarbą, kaip kalbėti. Svečiams prieš svarbius pietus buvo siunčiami kvietimai (svečias iš karto neturėdavo sutikti, būdavo normalu, jeigu jis keletą kartų atsisakydavo atvykti), prie pagrindinių vartų prieš svarbią vakarienę svečius pasitikdavo pats namų šeimininkas, palydėdavo į banketinę salę. Prie stalo tarnai patiekalus nešdavo pagal nustatytą eiliškumą, valgyti pradėdavo vienas kitą ragindami paragauti. Po banketo svečių tarnai savo šeimininkams sudėdavo maisto likučius nuo stalo, kuriuos pasiimdavo su savimi į namus. |
Ritualo laikymosi svarbi prie kinų stalo 
| Elgesys prie stalo kinams asocijuojasi su mandagumu, etiketu ir ritualu. Pasak Konfucijaus, žodis “ritualas” reiškia taisyklių sistemą, kuria remiasi visuomenė. Senovės Kinijoje buvo sakoma, kad jeigu valstybėje laikomasi ritualo, tauta yra rami, o jeigu ritualo nepaisoma – tauta ir valstybė atsiduria pavojuje. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės turi būti gerbiami jaunesniųjų – tik tokiu atveju vyraus tvarka. Taip ir prie stalo.
Kinų hieroglifas “li”, reiškiantis “ceremoniją, ritualą”, susideda iš dviejų dalių: viena jo pusė reiškia dangiškumą (dangų, saulę, mėnulį ir žvaigždes), o kita simbolizuoja indą, pripildytą grūdų ir mėsos. Todėl nuo senų laikų maisto aukojimas tapo šventu ritualu.
Dar ir šiandien kinai teigia, kad etiketas, tvarka prie stalo ir maisto valgymas atskleidžia valgančiųjų socialinę hierarchiją.
|
Kinai pataria nepiktnaudžiauti skoniais ir žinoti kada ką valgyti 
| Maistui, jo gamybai, valgymo kultūrai, tradicijoms Kinijoje visais laikais buvo suteikiama ypatinga reikšmė . Pagal kinų filosofiją, 5 pagrindiniai labiausiai žmogų įtakojantys elementai, atitinka 5 skirtingus skonius: vanduo - sūrumą, ugnis - kartumą, medis - rūgštumą, metalas – aštrumą, žemė – saldumo skonį.
5 skoniai atitinkamai veikia ir 5 pagrindinius žmogaus organus: sūrumas veikia širdį, kartumas – plaučius, rūgštumas – kepenis, aštrumas – inkstus, o tulžį įtakoja saldžių produktų vartojimas. Pasak kinų, jeigu žmogus piktnaudžiauja tam tikru skoniu, jam subloguoja atitinkamas organas.
Taip pat, gaminant maistą, kinai siūlo atsižvelgti į sezoną, pagal jį rinktis produktus ir akcentuoti tam tikrą skonį. Pavasarį patariama valgyti daugiau rūgštaus maisto, vasarą – kartaus, rudenį – aštraus, o žiemą rinktis sūresnį maistą.
|
Pasak kinų, žmogaus ir gyvūno organai yra neatsiejami 
| Kinai tiki, kad žmonija ir gyvūnija yra kilę iš vienos visumos, yra neatsiejami, tarpusavyje susisaistę įvairiais saitais. Teigiama, kad žmogaus organai tiesiogiai susiję su gyvūno organais. Valgant gyvūno organus žmogus gali išgyti ar pataisyti sveikatą. Pavyzdžiui, senovės kinai tikėjo, kad žmogus, valgydamas gyvulio kepenis, gali pagerinti savo kepenų būklę arba valgantis gyvūno smegenis taps protingesniu, išmintingesniu. Sergantiems mažakraujyste, būdavo rekomenduojama gerti anties, vištos kraują, norintys ilgiau gyventi valgydavo vėžlio mėsą, o siekiantys pagerinti lytinę potenciją valgydavo gyvulių lytinius organus.
Šiuolaikinė Kinijos medicina šia filosofija nesivadovauja, bet vyresnio amžiaus kinai tiki senolių išmintimi ir stengiasi ją perduoti jaunesnioms kartoms. |
Mitybos reikšmė kinų tautos gyvenime 
| Pirmas apibūdinimas, randamas Kinijos rašytiniuose šaltiniuose, naudojamas asmeniui, besirūpinančiam maisto gamyba virtuvėje, apibūdinti yra “Paosi”. Šis žodis reiškia “virėjas” ar “žmogus, kuris augina gyvūną maistui”.
770 - 476 m. pr. m. e. laikotarpyje valdantieji skelbė, kad vadovui svarbiausia tauta, o tautos svarbiausias tikslas - prasimaitinimas. Džou dinastijoje valdantieji specialiai paskirdavo žmones, kurie būdavo atsakingi už grūdų prižiūrėjimą. Prieš vedant karius į mūšį, kariuomenė būdavo apsirūpinama grūdais ir šienu – maistu žmonėms ir arkliams.
Senasis kinų posakis bylojo, kad kiekvienuose namuose jau nuo pat ryto turi būti malkų, ryžių, aliejaus, druskos, acto, arbatos, sojos, mat šie dalykai užtikrindavo, kad tą dieną turėsi ką sau ir savo šeimynai pavalgyti.
Konfucijus (551-479 pr.m.e.) , kurio mokymai padarė didžiulę įtaką kinų civilizacijos istorijoje, savo veikale “Apmąstymai ir pašnekesiai” net 40 puslapių skiria pamąstymams apie maistą, mitybą, jos svarbą žmogaus gyvenime.
|
Socialinis aspektas kinų mityboje 
| Senovės Kinijoje ryškėja socialinio žmogaus statuso sąryšis su jo mityba. Tiriant žmonių kaulus, rastus kinų kapavietėse, ekspertai sprendžia, kad senovėje kilmingai palaidotų žmonių, priklausančių aukštam socialiniam sluoksniui, maisto raciono pagrindą sudarė mėsa, o nekilmingi žmonės maitindavosi daugiau augaliniais produktais. Rašytiniuose šaltiniuose kilmingieji vadinami tiesiog “mėsaėdžiais”. Iš literatūrinių radinių sužinome apie kelias senovėje vyravusias “prasimaitinimo” rūšis: valdantieji prasimaitindavo iš liaudies nešamos gerovės, feodalai gyvendavo iš savo valdose, žemėse gyvenančių prasčiokų duoklės, terminas “mityba iš dirbamų laukų” reiškė prasimaitinimą iš dirbamos žemės rentos, o “maitintis jėga” - užsidirbti pravalgymui pačiam sunkiai dirbant savo jėgomis.
|
Stalo serviravimo tradicijos Kinijoje 
| Visame pasaulyje egzistuoja 2 stalo serviravimo būdai: individualus ir bendras (kolektyvinis).
Tan dinastijoje (700 m.pr.m.e.) Kinijos gyventojai valgydavo iš individualių pialų, sėdėdavo ant grindų vienas šalia kito. Laikui bėgant, Kinijoje pradedami naudoti stalai su kojomis, kurie valgymo metu lengviau suburia žmones – maistas bendrai visiems padedamas induose. Hieroglifas “sian” reiškia “vaišinti svečią”, jame vaizduojami du žmogiukai, sėdintys vienas prieš kitą ir valgantys iš bendros lėkštės.
Šiandieninėje Kinijoje gerbiama atsiradusi tradicija – valgyti visiems kartu prie vieno stalo iš bendrų indų tapo itin populiaru, ypač per šeimynines šventes. Serviruojami apvalūs stalai su disku per vidurį, ant kurio sudėti patiekalai. Diską galima sukti, todėl kiekvienas valgantysis gali pasiekti norimą patiekalą. Toks stalas dažnai serviruojamas ryškių spalvų detalėmis, o valgant galima grožėtis patiekalų spalvomis, mėgautis jų skleidžiamu aromatu…
|
Kinų mitybos specifika 
| Kinijos kulinarinis menas per amžius stipriai evoliucionavo, šalies gyventojai maisto gamybai naudojo įvairius produktus: maisto gamybai buvo naudojami įvairiausi vaisiai, daržovės, augalai…
770 – 221 pr.m.e. suformuluojama subalansuoto maisto teorija. Pasak kinų, žmogaus maisto racionas turi būti sudarytas iš šakniavaisių (burokai, morkos, ridikai), agurkvaisių, ankštinių daržovių, lapinių daržovių, gyvulių mėsos ir vaisių.
Kinų maisto racionas labai platus – patiekalų gamybai kinai naudoja net gėlių žiedus, medžių lapus, žieves, medžių grybus, kalnų gėles. Pavyzdžiui, arbūzą jie suvalgo visą – arbūzo žievė naudojama maisto gamybai, ji marinuojama, o ant ugnies paskrudintos arbūzo sėklos tampa puikiu užkandžiu.
Gamindami mėsą jie panaudoja gyvulių ausis, žuvies pelekus, gyvulių vidinius organus, liežuvį, odą, kuri dažniausiai marinuojama, kepama, o kraujas tinkamas sriuboms gaminti. Kinijoje, kaip ir visame pasaulyje, aktuali ekologijos problema, todėl šalyje uždraustos valgyti nykstančių gyvūnų, augalų rūšys.
|
Pirmieji kinų virtuvės skoniai ir kulinarinės mokyklos 
Džou dinastijos laikotarpiu gamintas padažas
| Kinijoje prieskoniai pradėti naudoti tuomet, kai pradėta verstis žemės ūkiu. Pirmieji prieskoniai - druska, kiniška slyva, padėjo išgauti sūrių ir rūgštų skonius, dar vėliau išryškėja 5 pagrindiniai skoniai – saldus, rūgštus, kartus, aštrus ir sūrus.
Prieskonių gausa atsiranda Šang dinastijos epochoje 1600 - 1046 pr.m.e. Laikui bėgant suprantama, kad maišant šiuos skonius suteikia galimybę išgauti naujus skonius.
Daugiau su prieskoniais eksperimentuojama ir naujų skonių ieškoma Džou dinastijoje (1046-256 pr.m.e.) – į pagalbą pasitelkiant prieskonius, pradedami gaminti padažai. Šios dinastijos metu išleistoje kulinarinėje knygoje rašoma net apie 120 rūšių skirtingų padažų! Čia pagrindinius skonius dar papildo gaivus, aromatizuotas, itin aštrus t.y. deginantis ir prėskas skoniai.
Skirtingi skoniai, naudojami prieskoniai populiarėja pagal Kinijos regionus, geografines vietas, žmonių pomėgius ir klimatą, kuriasi kulinarinės mokyklos, turinčios tūkstančius skirtingų patiekalų – prasideda kinų kulinarijos klestėjimas.
|
Pirmieji specialiai maisto gamybai skirti indai Kinijoje
Džou dinastijos laikais naudotas katiliukas
|
Bene pirmasis specialiai maisto gamybai pritaikytas indas, kuris atsirado po naudojamų primityvių indų iš akmens, buvo trikojis puodas arba katiliukas, kuris puikiai tiko maisto gaminimui, vandens virimui. Dažniausiai tokie puodai turėdavo 3 kojas, tačiau archeologai randa net ir puodus, kurie turi 4 kojas. Pirmieji katiliukai buvo gaminami iš keramikos, vėlesni, kai išrandamas būdas apdirbti metalą, gaminami iš bronzos ir geležies.
XVII-XI a. pr. m. e. Džou dinastijoje tokie bronziniai ir geležiniai indai, kurie jau buvo skirti ne tik maistui gaminti, bet ir dėti ant stalo, labai vertinami ir naudojami kilmingųjų klasės. Jie naudojami ant kilmingųjų stalų maistui patiekti, ant stalo dedami lydint šokių ritualų ir varpelių žvangesio.
|
Maisto ruošimas verdančiame vandenyje ir garuose
Hierogligas “Li”
Puodas iš bronzos Džou dinastija (1046-771 pr.m.e.)
|
Kinijoje virimas ir maisto ruošimas garuose yra antras pagal populiarumą maisto ruošimo būdas po kepimo. Prieš tūkstantmečius ant įkaitusių akmenų būdavo statomas indas su vandeniu ir laukiama, kol jis užvirs. Po specialaus keramikinio indo išradimo vandeniui virti, maisto gaminimas stipriai palengvėjo. Tokie puodai, pradėti naudoti 50 000 pr.m.e., buvo gaminami iš molio, apdirbami su ugnimi, pritaikyti virti vandeniui. Virimas garuose yra išrandamas vėliau – 14 -11 tūkst. pr.m.e..
Hieroglifas “Li” reiškia gamybą garuose, kuriame pavaizduotas puodas su trimis kojelėmis, į kurį pilamas vanduo. Toks puodas sudarytas iš 2 dalių, į vieną pilamas vanduo, o kitoje dalyje karštais garais apdorojamas maistas. Tokia technika, virti garuose, nebuvo vakarų pasauliui žinoma net iki XVI amžiaus. Toks maisto ruošimo gaminimas paplinta tuo metu, kai Europoje pradedama naudoti garų mašina.
|
Nuo maisto gamybos prasideda kinų civilizacija
Hieroglifas “pao”
Keramikinis puodas-krosnelė,
Kinijoje naudotas 5 tūkst. pr.m.e.
|
Kinų kulinarijos istorinis kelias ilgas ir turtingas – neveltui šiandien kinų virtuvė yra dominuojanti tarptautinėje kulinarijos rinkoje. Maisto gamybos paslaptys atsispindi Kinijos kultūroje, tradicijose, net kinų rašto hieroglifuose, kurių reikšmė yra atkeliavusi iš praeities.
Šis pavaizduotas hieroglifas (pao) reiškia maisto gaminimo būdą - “kepti ant ugnies” arba “kepti ant ugnies pečiuje”. Kairė hieroglifo pusė (xo) simbolizuoja ugnį, liepsną, ant kurios kepamas maistas, o dešinė (bao) – ugnyje kepamas medžioklėje pagautas žvėris, apvoliotas moliu ir pasmeigtas ant iešmo.
Naujovę, ugnyje kepti mėsą, Kinijoje įvedė Džou Li (Džou dinastijos atstovas). Keptos mėsos valgymas žmogų padaro sveikesnį, stipresnį, atsparų aplinkai, atskiria nuo gyvulių pasaulio. Tūkstantmečius po išradimo Kinijos gyventojai naudojo šį metodą ant ugnies dėdami keramikinius puodus-krosneles, kuriose ir kepdavo maistą. Tokio indo ant ugnies, kuriame kepama mėsa, naudojimas Kinijos gyventojus vedė civilizacijos pradžios link. |
Didžioji Kinų siena
 Didžioji kinų siena - garsi visame pasaulyje. Per tokį laiko tarpą niekas taip ir negalėjo nustatyti jos tikslaus ilgio. Manoma, kad sienos ilgis siekia apie 6350 km, o pagrindinės sienos ilgis - apie 2400 km. Didžioji kinų siena - didžiausias rankų darbo statinys pasaulyje.
Siena buvo pastatyta iš akmenų, žemės, molio, o sienos dalys buvo apmūrytos plytomis. Apačioje jos plotis 4,6- 9,1 m. (vidutiniškai 6 m.), jos aukštis siekia vidutiniškai 7,6 m. Maždaug kas 180 m. įrengti sargybos bokštai. Didžioji siena - tai gynybinis įrengimas Kinijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose. Ji tęsiasi nuo Chinvangtao rytuose beveik iki Kaotai vakaruose. Didesnioji sienos dalis buvo pastatyta valdant pirmam Kvinų dinastijos imperatoriui Kvin Ši Huangdi. Sieną pabaigė statyti Mingų dinastijos atstovai.
Šiandien siena restauruota tik pora kilometrų, likusios sienos dalys - griuvėsiai, kitos yra visiškai sunykę. Kinų siena turistų gausiai lankoma. Labiausiai mėgstama turistų vieta Badalinge, kuris yra maždaug 70 km. už Pekino.
1987 metais UNESCO paskelbė Kinijos sieną pasaulio kultūros paveldu.
Ar restorane kinai palieka arbatpinigių?
 Nors dažnai sakoma, kad duoti arbatpinigių yra Vakarų tradicija, Kinijoje toks paprotys irgi tampa mėgiamas bei populiarus. Per amžius Kinijoje buvo priimtina už maistą atsilyginti tuo pačiu: pakviesti į svečius arba nuoširdžiai padėkoti. Pinigų davimas, kinams asocijuodavosi su kyšiu, papirkinėjimu. Laikui bėgant tradicijos ir įpročiai keitėsi. Šiandien padavėjas neįsižeis, jei už gerą aptarnavimą pasiūlysite arbatpinigių.
Šiandien daugelis didžiųjų miestų restoranų į sąskaitą jau įskaičiuoja 15 proc. arbatpinigių „už aptarnavimą“. Tokiuose miestuose kaip Pekinas, Šanchajus ar Gvangdžou arbatpinigius duoti kelionių gidams, viešbučių patarnautojams ar taksistams jau tapo įprasta.
Kokios formos turi būti valgomasis stalas pagal Feng Shui?
 Pagal Feng Shui filosofiją, idealus valgomojo stalas pirmiausia turi būti apskritas - tokia forma simbolizuoja žemę ir yra daug pranašesnė už kitas formas. Tradicinis kinų valgomasis stalas yra gaminamas iš rožinio medžio arba marmuro. Tokie stalai su perlamutrinėmis inkrustacijomis laikomi geriausiais. Stalas, turintis tik vieną masyvią atramą centre, kitaip vadinamą koja, pagal Feng Shui sukuria stabilią energetiką, kuri savo ruožtu veikia maisto kokybę. Kvadratiniai stalai garantuoja šeimos stabilumą, o stačiakampiai veikia blogai - nuolat sėdintiems prie ilgesnių jų kraštinių gali sukelti problemų.
Itin gera Feng Shui požiūriu stalo forma - aštuonkampis. Tokia forma leidžia laisvai bendrauti su visais prie jo sėdinčiais asmenimis ir yra kosmoso simbolis. Trikampio formos stalai, asimetriniai ar su nupjautais kampais pagal Feng Shui sukelia nesutarimus ir ginčus.
Pagal Feng Shui yra būtina, kad kėdžių skaičius apie valgomąjį stalą būtų lyginis. Stalas, prie kurio vienu metu gali sėdėti ne daugiau kaip keturi žmonės, laikomas nelaimingu. Todėl valgomojo stalai rekomenduotini šešiems ar aštuoniems žmonėms.
Feng Shui tradicijos kinų gyvenime
 „Feng Shui“ – tai senovės kinų mokslas, aiškinantis kaip harmoningai gyventi aplinkoje. Laikysiesi šios harmonijos – gyvenimas bus sėkmingas ir laimingas.
Būtina žinoti, jog kiekvienas žmogus turi tris savo sėkmės rūšis:
1. Dangaus sėkmė – tai mūsų nekontroliuojama energija, nulemianti žmogaus gimimo sąlygas, charakterį bei gyvenimo aplinkybes (induizmo, budizmo religijose vadinama „karma“).
2. Žemiškoji sėkmė – ji priklauso nuo to, kiek mūsų gyvenime yra harmonijos su aplinkiniu pasauliu. Šią sėkmę mes galime kontroliuoti patys, nes ji priklauso tik nuo mūsų pačių noro dėti pastangas pasiekti tokią harmoniją.
3.Žmogiškoji sėkmė – ją mes sukuriame patys savo kasdieniame gyvenime – triūsdami, siekdami užsibrėžtų tikslų ir panašiai.
Taigi Feng Shui taisyklių paisymas dar labiau sustiprina dangiškąją sėkmę arba, jei dangiškosios energijos mažai – Feng Shui taisyklių laikymasis šiek tiek sušvelnins kančias.
Pagal Kinijos Feng Shui sistemą, skirtingi metų laikai žmogaus sveikatai turi daug įtakos: kiekvienu metų laiku organizmui trūksta skirtingų elementų. Pagal laiką skiriami 5 žmogaus sveikatai įtakos turintys elementai: Medis (pavasarį), Ugnis (vasarą), Žemė (vasaros pabaigoje – rudens pradžioje), Metalas (rudenį), Vanduo (žiemą).
In ir Jan poliams Feng Shui įtakos taip pat turi: Jan poliui priskiriama vasara, šiluma, aktyvi žmogaus veikla, ekstravertiškas (komunikabilus) būdas, In poliui priskiriama žiema, pasyvi žmogaus veikla, intravertiškumas (užsidarymas į save). Tad žmogus turi maitintis, imtis tam tikrų veiksmų, darbų, atsižvelgdamas į besikeičiančią gamtą ir savo kūno pokyčius.
In ir Jan principai virtuvėje
Daugeliui jau nepaslaptis, kad kinai, ruošdami maistą, remiamasi In ir Jan principais. Pagrindinė šių principų idėja – priešingybių balansas, sukuriantis harmoniją ant valgančiųjų stalo, jų organizme ir net sieloje. Jei šio balanso nėra, organizmas nusilpsta ir suserga. Kinai žino daugybę būdų, kaip virtuvėje subalansuoti In ir Jan. Pateiksime keletą pavyzdžių:
Maisto paruošimo būdai yra skirstomi į In ir Jan. In – tai virimas vandenyje ir garuose. Jan – kepimas. Balansas pasiekiamas derinant In ir Jan metodus. Europiečiai retai kada verda maistą vandenyje ar garuose. Jie labiausiai mėgsta riebaluose gruzdintą maistą. Vadinasi, taip gaminančių žmonių virtuvėje Jan užgožia In.
Maisto produktai taip pat skirstomi į In ir Jan. Dažniausiai naudojami In produktai yra baltas kiniškas kopūstas, sojos daigai, baklažanai ir sojos varškė. Pasak kinų, jie pasižymi vėsinančiomis savybėmis. Jan – morkos, ėriena, česnakas, imbieras, turintys šildančių savybių. In ir Jan balansas pasiekiamas, kai gaminant patiekalą naudojami produktai iš abiejų grupių.
Dar vienas būdas mityboje palaikyti balansą – tai valgyti specialias harmonizuojančias sriubas. Sriubos valgomos kartais net ir po valgio, nes tikima, kad jų pagalba yra išplaunami toksinai. Kiekvieną sezoną taip pat gaminamos specialios sriubos, kurios organizmui suteikia energijos ir gyvybingumo.
Jeigu maitinsimės pagal In ir Jan principus gyvensime daug sveikiau ir būsite laimingesni!
Religija Kinijoje
 Oficialiais duomenimis Kinijoje didžioji gyventojų dalis išpažįsta budizmo, konfucionizmo ir daoizmo mišinį, mažesnė garbina islamą, judaizmą, o likusioji dalis yra krikščionys (tame tarpe ir protestantai, katalikai, mormonai ir kitos krikščioniškos grupės).
Labiausiai paplitusi budizmo religija yra neatsiejama Kinijos kultūros ir istorijos dalis. Budizmas – tai pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose.
Daoizmas užima kinų kultūroje ir gyvenime ne mažiau svarbią vietą nei konfucionizmas (apie jį jau rašėme). Daoizmas išmokė žiūrėti į pavienį žmogų ar į daiktą kaip į visumą. Ši religija neturi konkretaus Dievo.
Islamas Kinijoje paplito VII a. Dabartinėje Kinijoje yra 10 etninių grupių (kirgizai, mongolai ir t.t.), išpažįstančių islamą, tai sudaro apie 18 mln. gyventojų.
Taip pat yra susidariusios nedidelės katalikų ir protestantų religijos grupės: katalikų - 4 mln. gyventojų, protestantų – 10 mln. gyventojų.
Konfucijaus vaidmuo Kinijos istorijoje
Konfucianizmas - Rytų Azijos etinė ir filosofinė sistema, pagrįsta filosofo Konfucijaus mokymais. Pradeda plisti apie 500 m. pr. m. e. Nors šalis ilgą laiką buvo komunistų partijos rėžime, draudžiančiame išpažinti religiją, kinų dvasinių vertybių sistema iki šiol remiasi Konfucijaus mokymu.
Konfucijus gyveno VI-V a. pr. m. e. Filosofo mokymo esmė yra dorovės sistema, kuri remiasi paklusnumo hierarchija (pvz.: moteris turi paklusti vyrui, pilietis valstybei, vaikai- tėvams ir pan.) bei tradicijų ir tvarkos laikymusi.
Pagrindiniai filosofo teiginiai:
Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in.
Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė.
Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio.
Konfucijus teigė: „Valdovas tebūnie valdovu, tarnas - tarnu, tėvas tebūnie tėvu, sūnus - sūnumi.” Jam žmogus yra įpintas į tam tikrus santykius: jis gali būti tėvu, sutuoktiniu, vaiku, valdovu ar tarnu, draugu. Šie santykiai įprasmina jo gyvenimą ir apibrėžia jo pareigas, kurias būtina atlikti gerai ir rūpestingai.
Santykių taisyklės:
Valdovo-valdinių. Absoliuti ištikimybė valdovui, vykdo nurodymus.
Vyro ir žmonos. Vyras valdo žmoną, kuri jo klauso ir pagimdo jam keletą sūnų.
Tėvų ir vaikų. Vaikai vykdo tėvų valią, absoliutus paklusimas tėvui. Tėvas išmokslina ir augina vaikus.
Vyresniųjų ir jaunesniųjų. Didelė pagarba vyresniesiems, amžius siejamas su išmintimi. Šeimai dažniausiai vadovauja seneliai.
Tarp bičiulių. Pagal Konfucijų vienintelis lygaus bendravimo atvejis, jie turi būti ištikimi vienas kitam ir padėti.
Konfucijus labai pabrėžia artimo meilę, bet ji negali būti besąlygiška ir akla - negalima būti geras visiems, už blogus darbus reikia bausti, tačiau bausmė turi būti pamokanti.
Šios Konfucijaus idėjos ir jo mokymai paplito Kinijoje ir Korėjoje, taip pat Vietname ir Japonijoje, kur tapo dominuojančia valstybine-religine doktrina.
Turtinga kinų virtuvės skonių paletė
Sakoma, kad tikroji kinų virtuvė – puikus in ir jan aromatų ir skonių derinys. Šio principo kinai laikosi visose gyvenimo sferose – šeimoje, žmonių tarpusavio santykiuose, darbe, laisvalaikio metu.
Nepaslaptis, kad kinų virtuvė mums egzotiška, išskirtinė ir neįprasta. Net ir patiekalų pateikimo į stalą tvarka šioje šalyje skiriasi nuo europietiškų tradicijų: iš pradžių paduodami šalti užkandžiai, po to – karšti patiekalai, ryžiai, sriuba, o vietoj duonos paduodami ryžiai.
Kviečiame trumpai pakeliauti po Kinijos regionus, sužinoti apie jų skirtingus skonius ir paruošimo subtilybes. Kinija – didelė šalis, todėl jos virtuvė negali būti vieninga: daugelio provincijų, o kartais net ir daugelio miestų, valgymo įpročiai skiriasi.
Pietryčių Kinijos regione, Šanchajaus pakrantės garsėja vėžių patiekalais. Kinijos gurmanai dievina žaliuosius krabus iš Šanchajaus apylinkių, kurie čia užauga net iki penkiolikos centimetrų. Šanchajaus virtuvių valgiaraščiuose vyrauja įvairių krevečių, krabų ir kitų iš vandens gaunamų gėrybių patiekalai.
Šiame regione vartojama daug aliejaus, cukraus, saldžiųjų pupelių pastos ir ryžių vyno, acto, kuris geriausias gaminamas Džedziange, brandinamas net kelis dešimtmečius.
Toliau, Jangdzės deltos pietuose, Fudziano provincijoje, virėjai garsėja savo sriubomis ir troškiniais, kurie čia taip mėgstami: jų būna pačių įvairiausių - nuo skaidraus aštraus sultinio iki tiršto troškinio, galinčio atstoti visus pietus. Geriausios iš jų yra kregždžių lizdų ir ryklio pelekų sriubos, kurios Fudziane verdamos labai lėtai ir rūpestingai.
Šiaurės regiono virtuvėje galima rasti ir subtiliausių praeityje imperatorių rūmų virtuvėse gaminamų patiekalų, ir sočių valstiečių valgių.
Kulinarinis Šiaurės centras yra Pekinas. Šio regiono virtuvė paveldėjo imperatorių rūmų virėjų išmonę ir sudėtingus receptus. Senovinėse kulinarijos knygose kaip produktai minimos lokio letenos, kupranugario kupros ir beždžionės lūpos. Ši mums nesuvokiama kulinarinė egzotika pradingo su paskutiniuoju imperatoriumi, o šiandien Pekino restoranuose populiariausi yra virtiniai su įdaru, mandarinų blynai, Pekino antis ir mongoliškas troškinys. Garsioji Pekino antis ruošiama ilgiau nei 24 val. yra žinoma visame pasaulyje.
Apie Sičuano gyventojus, įsikūrusius Kinijos pietvakariuose, sakoma, jog jie valgo aštriausius čili pipirus. Sičuano provincija laikoma Kinijos širdimi – iš čia visa šalis aprūpinama ryžiais ir prieskoniais.
Šioje virtuvėje ypač populiarūs aštrūs čili pipirai. Net jeigu iš Indijos atvykę misionieriai prieš du tūkstančius metų bus atnešę į Kiniją budizmą ir vegetarišką maistą, o po jų sekę pirkliai bus atvežę indiškus prieskonius ir žoleles, tai iš dar senesnių šaltinių paaiškėja, jog čia dar gerokai anksčiau buvo vertinami aštrūs patiekalai. Sičuano virtuvės pagrindą sudaro ryžiai, makaronai, kiauliena, kopūstai, baltieji ridikai, gėlųjų vandenų žuvis ir tofu (sojos pupelių sūris).
Pietų Kinijos virtuvės populiarumą pasaulyje lėmė nenusakoma jūros gėrybių, daržovių ir vaisių įvairovė. Restoranų valgiaraščius čia iš esmės sudaro įvairios jūrų gėrybės, kurias gaminant atsiskleidžia tikrasis šių regionų virėjų menas. Įdomu tai, kad čia vertinamos tik sužvejotos žuvys.
Populiariausi virtuvės patiekalai yra troškinta ar kepta žuvis, moliuskai, dygiaodės jūros žuvys, ikrai ir daug kitų vandens gėrybių.
Lazdelių, kinų valgymo įrankių, istorija
 Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje valgoma lazdelėmis, šios rytų šalys maistui iš lėkštės paimti ir dėti į burną nenaudoja peilio ir šakutės. Šiandien įvairiuose kinų, japonų restoranuose, įkurtuose Lietuvoje su maistu kartu klientui pateikiamos lazdelės, todėl šiuolaikiniam žmogui jau ne naujiena toks valgymo būdas. Anksčiau, kai žmonės turėjo mažiau galimybių keliauti, pažinti kitų šalių kultūras, tradicijas, valgymo įpročius neretai buvo nustembama dėl tokio valgymo būdo.
Kodėl šiose šalyse prie stalo naudojamos lazdelės ?
Lazdelės vaidina didelį vaidmenį azijiečių kultūroje. Jos išrastos Kinijoje, tiksli atsiradimo data nėra nustatyta, bet žinoma, teigiama, kad vėliau šį valgymo būdą perėmė japonai, korėjiečiai, vietnamiečiai ir kitos Tolimųjų Rytų tautos.
Manoma, kad pirmosios lazdelės buvo pradėtos naudoti prieš 5000 metų. Kadangi maistas buvo verdamas dideliuose aukštuose puoduose, todėl žmonės naudojo dvi medžio šakas, kad pasiektų ir išimtų maistą iš karšto puodo. Mokslininkai sako, kad pirmosios lazdelės buvo naudojamos ne valgyti, o maistui ruošti. Žalią maistą vyniodavo į augalų lapus ir kartu pridėdavo įkaitintą akmenuką. Štai tiems akmenukams paimti nenusideginus ir buvo reikalingos lazdelės. Vėliau jos panaudotos maistui iš karšto puodo išgriebti.
Manoma, kad pirmosios lazdelės buvo pagamintos iš medžio, tiksliau bambuko. Abiejų kinų hieroglifų, žyminčių lazdelę, šaknis reiškia bambuką, todėl sunku nustatyti tikslią šio valgymo įrankio atsiradimo datą.
400 m. pr. Kr. dėl augančio gyventojų skaičiaus ir išteklių mažėjimo maistas buvo pjaustomas mažais gabaliukais, kad greitai išvirtų ir šitaip būtų taupomas kuras. Gabaliukai buvo tokie maži, kad ant stalo peiliai tapo net nereikalingi, o valgymo įrankiais tapo lazdelės.
Egzistuojanti kinų legenda byloja, kad valgymo lazdeles išrado du kinai ūkininkai prieš 2500 metų. Išvaryti iš kaimo ir ieškodami maisto jie iš sandėlio pavogė gabalą mėsos ir pasislėpė miško tankmėje. Tada tą mėsą kepė ant laužo ir buvo tiek išalkę, kad nebegalėjo atsispirti nuostabiam čirškančios mėsos aromatui. Negalėdami sulaukti kol mėsa atvės, jie naudojo medžio lazdeles ir plėšė iškepusią mėsą gabaliukais nuo kaulo. Taip ir atsirado lazdelės.
500 m. pr. Kr. budistai vienuoliai atvežė lazdeles į Pietų Aziją. Lazdelės paplito Vietname, Japonijoje, Korėjoje ir kitur.
Žymus mokslininkas Konfucijus taip pat prisidėjo prie žmonių pratinimo valgyti maistą lazdelėmis. Jis sakė, kad maistas turi būti pjaustomas virtuvėje, o ne prie stalo valgant. Peiliai siejasi su karu ir mirtimi, todėl jokiu būdu neturi būti nešami ant stalo. Taip palaipsniui lazdelės ir tapo stalo įrankiu.
Kadangi skiriasi valgymo lazdelės naudojančių šalių kultūra, skiriasi ir pačios lazdelės. Kinai jas naudoja ilgesnes – 15-20 cm, jos storesnės, viršutinė lazdelių dalis dažniausiai būna kvadratinė, kad padėtos ant stalo nesiridinėtų. Japonai naudoja itin paprastas ir lygias medines lazdeles, užaštrintais galais. Korėjiečių jos dažniausiai itin ilgos, plonos ir metalinės (tai nebūdinga kitoms Tolimųjų Rytų tautoms). Imperatorių laikais valgymo lazdelės čia buvo gaminamos iš sidabro, nes manyta, kad sidabras palietęs nuodus – tamsėja.
Tačiau ne visose Azijos šalyse maistas valgomas lazdelėmis. Indijoje, Indonezijoje, Malaizijoje, Filipinuose, Tailande ir Centrinėje Azijoje tradiciškai valgoma rankomis.
Rytuose kiekvienas šeimos narys turi turėti savo lazdeles ir tik jomis naudotis. Be to, pagal šių šalių tradicijas prie stalo indai su maistu neperduodami, kiekvienas pasiima tai, ko jis pats sau nori. Taigi šeima valgo iš vieno indo, kiekvienas savo lazdelėmis. Nepriimtina lazdelių laižyti ar jomis kapstytis po maistą ieškant gardesnio kąsnelio bei imti kito daikto, pavyzdžiui, servetėlės, ranka, kuria laikote lazdeles.
Kinijoje lazdelės yra ne tik kasdienis valgymo įrankis – per tūkstantmečius susiformavo jų, kaip meno kūrinio tradicijos. Valgymo lazdelės gali būti pagamintos iš itin brangaus medžio, išpieštos ar net paauksuotos, žinoma tokios skirtos ne užstalei, o dovanoti įvairiomis progomis. Pavyzdžiui, kinų lazdelės su pušies ar gervės piešiniu dovanojamos per naujuosius metus linkint ilgaamžiškumo. Japonai jaunavedžiams dovanoja lazdeles kaip neišskiriamos poros simbolį. Be to, Tekančios saulės šalyje švenčiama „Pirmųjų lazdelių šventė“, kurios metu 100 –ąją kūdikio gyvavimo dieną pirmą kartą mažyliui ryžiai paduodami lazdelėmis. Kad tai dekoratyvus daiktas, išduoda forma – tokios lazdelės neturi smailesnio ir storesnio galo.
Tačiau svarbiausias šių valgymo įrankių išskirtinis bruožas- pats valgymas lazdelėmis dažnai tampa tiesiog meditacija, nes maistą galime paimti tiktai mažais gabaliukais. Net itin išalkęs žmogus lazdelėmis paims mažiau nei šaukštu. Rytuose manoma, kad valgant iš natūraliųjų medžiagų pagamintomis lazdelėmis žmogaus energija srūva į kiekvieno maisto gabaliuką ir susimaišo su produkto energija. Toks žmogaus energijos paliestas valgis yra naudingesnis, skanesnis.
Vienintelė taisyklė : serviruojant stalą, lazdelės dedamos iš dešinės į kairę priešais lėkštę – tai reiškia susitaikymą su karma. Viena lazdelė laikoma prispausta nykščiu ir prilaikoma bevardžiu bei mažyliu. Beje, judinama tik viršutinė lazdelė, o apatinė lieka nejudri. Nenaudojamas lazdeles derėtų paguldyti ant tam skirtų stovelių arba padėti ant stalo kur nors priešais save. Jokiu būdu nepalikite lazdelių įsmeigtų į maistą. Ant lazdelių negalima maisto smaigstyti. Imdami maistą iš bendros lėkštės naudokite tik bukuosius galus.
|
